LIETUVIŠKOSIOS VENECIJOS KELIAIS

Gegužės 9 dieną septintokai, devintokai ir dešimtokai, lydimi klasės auklėtojų, vyko į Pamario kraštą. Išvykos tikslas – dalyvauti edukaciniame užsiėmime Ventės rago ornitologijos stotyje ir pažintinėje ekskursijoje „Lietuviškosios Venecijos keliais“.

Pirmiausiai nuvykome į Ventės ragą – pusiasalį Kuršių mariose. Ši vieta labiausiai žinoma dėl joje įkurtos migruojančių paukščių žiedavimo stoties bei seniausio iš Lietuvoje išlikusių septynių švyturių. Ornitologas papasakojo, kad žieduojant paukščius galima nustatyti, kur jie žiemoja, kur ir kokiu greičiu skrenda, kiek metų gyvena. Įsteigus Ventės rago ornitologinę stotį, kasmet buvo apžieduojama po 2-4 tūkst. paukščių.

Daugiausia varnėnų, liepsnelių, didžiųjų, mėlynųjų, juodųjų ir ilgauodegių ir kt. Iš pradžių Ventės rage sparnuočiai buvo gaudomi užmetant tinklus ant krūmų ir į juos įvarant paukščius. Sužinojome, kad paukščiams žieduoti naudojami žiedai dažniausiai gaminami iš aliuminio arba nerūdijančio plieno ir nikelio lydinio. Žiede būna įspaustas paukščių žiedavimo centro adresas ir žiedo numeris.  Taip pat ornitologas parodė didžiules paukščių gaudykles, iš kurių dvi yra didžiausios pasaulyje, leido patiems uždėti paukščiams žiedelius ir paleisti į laisvę. Savarankiškai aplankėme modernią Ventės rago ornitologinės stoties paukščių migracijos ekspoziciją, sužinojome įdomių dalykų apie plunksnų paskirtį, stoties istoriją.  Žinoma, aplankėme ir Ventės rago švyturį, kuris pripažintas Lietuvos technikos paminklu. Visi keliauninkai drąsiai kopė senais, originaliais ornamentais išdailintais  laiptais į švyturio apžvalgos aikštelę, kad galėtų pasigrožėti plačia Kuršių marių panorama.

Kita aplankyta vieta – Uostadvaris. Šį kaimą garsina švyturys su prižiūrėtojo namu ir vandens kėlimo stotimi. Prieplaukoje mūsų laukė keleivinis laivas „Ugnė“ ir du vairininkai. Linksmai nusiteikę leidomės į dviejų valandų kelionę po vandens karalystę su nuostabiais vaizdais. Pirmiausia plaukėme pagrindine Nemuno atšaka Atmata, tada priplaukėme Krokų lankos ežerą, pasukome Minijos upės link. Plaukėme pro Mingę – nedidelį žvejų kaimą ir vienintelį gatvinį kaimą šalyje, kuriame gatvę atstoja Minijos upė, tačiau tilto per šią upę nėra. Vietiniai gyventojai į kitą krantą iriasi valtelėmis ar persikelia vandens dviračiais. Dėl savo unikalaus gamtovaizdžio Minijos kaimas vadinamas lietuviškąja Venecija. Galiausiai išplaukėme į Kuršių marias, iš tolo grožėjomės auksinėmis Nidos kopomis.

Trečioji stotelė – Dreverna. Tai senas žvejų kaimas, įsikūręs prie Kuršių marių ir Drevernos upės. Pirmiausiai sočiai papietavome, o tada leidomės į žvalgytuves. Vaikštinėdami marių pakrante apžiūrėjome pagal autentiškas tradicijas pastatytą senovinį burinį kuršių marių laivą „Dreverna“, senovinį kurėną,  puikiąsias vėtrunges, kurios dar vadinamos laivo karūnomis,  užkopėme į 15 metrų aukščio apžvalgos bokštą, iš kurio atsiveria nuostabi panorama – nepakartojami vaizdai ne tik į apylinkę, į Kuršių marias, bet ir Kuršių nerijos Mirusias kopas.

Diena prašvilpė kaip lengvas vėjo gūsis. O prieš akis – ilgas kelias namo. Jis tikrai neprailgo – vaikai dalijosi įspūdžiais, dainavo linksmas dainas… Tikrai bus ką prisiminti ir draugams papasakoti.

Kelionę organizavo ir informaciją pateikė Lilita Jankauskienė, Ilona Kazlauskienė, Daiva Virkutienė.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *