Greitai pralėkė ketveri mokslo metai – lyg keturi metų laikai.
Keturi geltoni rudenys,
Keturios sniegu kvepiančios žiemos,
Keturi žali pavasariai ir…
Keturios gėlėm kvepiančios vasaros…
Tiek daug ir taip greitai…
Gera mums visiems, kad taip gražiai sukosi laiko ratas. Bet laikas nelaukia… Jau turime atsisveikinti su ketvirta klase, laikas žengti naujais mokslo takais! Širdelę suspaudžia pagalvojus, kad jau greit teks palikti savo klasę, savo suolą. Čia visi galės sugrįžti tik kaip svečiai…
Gegužės 31 dienos popietė – ypatinga ketvirtos klasės mokiniams. Tai laikas pilnas jaudulio, džiaugsmo… Bet niekas, išskyrus juos pačius nežino, ko daugiau — džiaugsmo ar liūdesio. Tai ketvirtokų paslaptis, o apie paslaptis garsiai juk nekalbama…
Penktadienio popietę ketvirtokų, atskubančių į gražią šventę, laukė direktorės pavaduotoja, mokytojos, tėveliai ir kiti svečiai. Renginių salytėje nuskambėjo daug sveikinimo žodžių, nuoširdžių linkėjimų, buvo išdalinta daug šiltų apkabinimų, šypsenų. Šventėje ketvirtokai sušoko paskutiniuosius šokius, sudainavo bendras dainas ir eilėmis pamojo vaikystei. Jie tokie šaunūs! Tėvelių dovanotos knygos ir sukurtas filmas, išliks visiems laikams, kaip prisiminimas apie puikius ketverius metus, praleistus kartu.
Smagu, kad vaikai jau greit penktokai, nors šiek tiek liūdna skirtis su tuo, kas tapo įpročiu. Už šio slenksčio baigėsi vingiuotas vaikystės takelis ir prasideda kitas didelis kelias. Laukia daug nepažįstamų mokytojų, klasių, suolų, o gal ir koks nors draugas naujokas. Bet visa tai dar bus, o dabar netrukus visi, išskubės pasitikti dar vienos nerūpestingos moksleiviškos vasaros. Juk ji jau ant slenksčio… Ji kvepia žemuogėmis ir šviežiai nupjauta žole, jazminais ir… pačiomis gražiausiomis vaikiškomis svajonėmis.
Teneša drugeliai jus, vaikai, į platų ir spalvingą pasaulį, pasaulį kupiną begalės atradimų, gilių žinių ir tvirtos draugystės.
Sėkmės, vaikai, penktoje klasėje!
Mokytoja Edita
